Protingas vertimo pagalbininkas.

Stiuartas ir Brentas – turtingi plantatorių sūnūs, išauklėti Pietų džentelmenų aplinkoje, tačiau menkai išsilavinę. Jų kalboje susipina socialinis statusas, pietietiška šnekamoji kalba, išsilavinimo stoka ir jaunų vyrų bravūra.

Tai girdėti net iš pačių trumpiausių jų replikų. Brento „Besides, it don’t matter much“ tampa „O šiaip nelabai čia ir svarbu“, o „We’d have had to come home“ – „Vis tiek būtumėm turėję grįžti namo“. Lietuviškas tekstas čia nėra „pagražinamas“ iki taisyklingos, neutralaus išsilavinusio žmogaus kalbos – išlieka šnekamumas ir personažo kalbos maniera.

Dar ryškesnis pavyzdys – Stiuarto „God’lmighty, Ma ought to stop licking us!“, išverstas „Dievulėliau, kada gi mama liausis mus lupusi!“. Šnekamosios kalbos ritmas, familiarumas ir jaunatviškas nebrandumas išlieka ir pasikeitus kalbai.

Čia vertėjui tenka išsaugoti ne tik žodžių reikšmę. Reikia, kad lietuviškai kalbantis personažas tebebūtų tas pats žmogus – su ta pačia kilme, išsilavinimu, charakteriu ir kalbėjimo maniera.

Although born to the ease of plantation life, waited on hand and foot since infancy, the faces of the three on the porch were neither slack nor soft. They had the vigor and alertness of country people who have spent all their lives in the open and troubled their heads very little with dull things in books. Life in the north Georgia county of Clayton was still new and, according to the standards of Augusta, Savannah and Charleston, a little crude. The more sedate and older sections of the South looked down their noses at the up-country Georgians, but here in north Georgia, a lack of the niceties of classical education carried no shame, provided a man was smart in the things that mattered. And raising good cotton, riding well, shooting straight, dancing lightly, squiring the ladies with elegance and carrying one’s liquor like a gentleman were the things that mattered.

In these accomplishments the twins excelled, and they were equally outstanding in their notorious inability to learn anything contained between the covers of books. Their family had more money, more horses, more slaves than any one else in the County, but the boys had less grammar than most of their poor Cracker neighbors.

It was for this precise reason that Stuart and Brent were idling on the porch of Tara this April afternoon. They had just been expelled from the University of Georgia, the fourth university that had thrown them out in two years; and their older brothers, Tom and Boyd, had come home with them, because they refused to remain at an institution where the twins were not welcome. Stuart and Brent considered their latest expulsion a fine joke, and Scarlett, who had not willingly opened a book since leaving the Fayetteville Female Academy the year before, thought it just as amusing as they did.

„I know you two don’t care about being expelled, or Tom either,” she said. „But what about Boyd? He’s kind of set on getting an education, and you two have pulled him out of the University of Virginia and Alabama and South Carolina and now Georgia. He’ll never get finished at this rate.”

„Oh, he can read law in Judge Parmalee’s office over in Fayetteville,” answered Brent carelessly. „Besides, it don’t matter much. We’d have had to come home before the term was out anyway.”

„Why?”

„The war, goose! The war’s going to start any day, and you don’t suppose any of us would stay in college with a war going on, do you?”

„You know there isn’t going to be any war,” said Scarlett, bored. „It’s all just talk. Why, Ashley Wilkes and his father told Pa just last week that our commissioners in Washington would come to—to—an—amicable agreement with Mr. Lincoln about the Confederacy. And anyway, the Yankees are too scared of us to fight. There won’t be any war, and I’m tired of hearing about it.”

„Not going to be any war!” cried the twins indignantly, as though they had been defrauded.

„Why, honey, of course there’s going to be a war,” said Stuart. „The Yankees may be scared of us, but after the way General Beauregard shelled them out of Fort Sumter day before yesterday, they’ll have to fight or stand branded as cowards before the whole world. Why, the Confederacy—”

Scarlett made a mouth of bored impatience.

„If you say ‘war’ just once more, I’ll go in the house and shut the door. I’ve never gotten so tired of any one word in my life as ‘war,’ unless it’s ‘secession.’ Pa talks war morning, noon and night, and all the gentlemen who come to see him shout about Fort Sumter and States’ Rights and Abe Lincoln till I get so bored I could scream! And that’s all the boys talk about, too, that and their old Troop. There hasn’t been any fun at any party this spring because the boys can’t talk about anything else. I’m mighty glad Georgia waited till after Christmas before it seceded or it would have ruined the Christmas parties, too. If you say ‘war’ again, I’ll go in the house.”

She meant what she said, for she could never long endure any conversation of which she was not the chief subject. But she smiled when she spoke, consciously deepening her dimple and fluttering her bristly black lashes as swiftly as butterflies’ wings. The boys were enchanted, as she had intended them to be, and they hastened to apologize for boring her. They thought none the less of her for her lack of interest. Indeed, they thought more. War was men’s business, not ladies’, and they took her attitude as evidence of her femininity.

Having maneuvered them away from the boring subject of war, she went back with interest to their immediate situation.

„What did your mother say about you two being expelled again?”

The boys looked uncomfortable, recalling their mother’s conduct three months ago when they had come home, by request, from the University of Virginia.

„Well,” said Stuart, „she hasn’t had a chance to say anything yet. Tom and us left home early this morning before she got up, and Tom’s laying out over at the Fontaines’ while we came over here.”

„Didn’t she say anything when you got home last night?”

„We were in luck last night. Just before we got home that new stallion Ma got in Kentucky last month was brought in, and the place was in a stew. The big brute—he’s a grand horse, Scarlett; you must tell your pa to come over and see him right away—he’d already bitten a hunk out of his groom on the way down here and he’d trampled two of Ma’s darkies who met the train at Jonesboro. And just before we got home, he’d about kicked the stable down and half-killed Strawberry, Ma’s old stallion. When we got home, Ma was out in the stable with a sackful of sugar smoothing him down and doing it mighty well, too. The darkies were hanging from the rafters, popeyed, they were so scared, but Ma was talking to the horse like he was folks and he was eating out of her hand. There ain’t nobody like Ma with a horse. And when she saw us she said: ‘In Heaven’s name, what are you four doing home again? You’re worse than the plagues of Egypt!’ And then the horse began snorting and rearing and she said: ‘Get out of here! Can’t you see he’s nervous, the big darling? I’ll tend to you four in the morning!’ So we went to bed, and this morning we got away before she could catch us and left Boyd to handle her.”

„Do you suppose she’ll hit Boyd?” Scarlett, like the rest of the County, could never get used to the way small Mrs. Tarleton bullied her grown sons and laid her riding crop on their backs if the occasion seemed to warrant it.

Beatrice Tarleton was a busy woman, having on her hands not only a large cotton plantation, a hundred negroes and eight children, but the largest horse-breeding farm in the state as well. She was hot-tempered and easily plagued by the frequent scrapes of her four sons, and while no one was permitted to whip a horse or a slave, she felt that a lick now and then didn’t do the boys any harm.

„Of course she won’t hit Boyd. She never did beat Boyd much because he’s the oldest and besides he’s the runt of the litter,” said Stuart, proud of his six feet two. „That’s why we left him at home to explain things to her. God’lmighty, Ma ought to stop licking us! We’re nineteen and Tom’s twenty-one, and she acts like we’re six years old.”

„Will your mother ride the new horse to the Wilkes barbecue tomorrow?”

„She wants to, but Pa says he’s too dangerous. And, anyway, the girls won’t let her. They said they were going to have her go to one party at least like a lady, riding in the carriage.”

„I hope it doesn’t rain tomorrow,” said Scarlett. „It’s rained nearly every day for a week. There’s nothing worse than a barbecue turned into an indoor picnic.”

„Oh, it’ll be clear tomorrow and hot as June,” said Stuart. „Look at that sunset. I never saw one redder. You can always tell weather by sunsets.”

They looked out across the endless acres of Gerald O’Hara’s newly plowed cotton fields toward the red horizon. Now that the sun was setting in a welter of crimson behind the hills across the Flint River, the warmth of the April day was ebbing into a faint but balmy chill.

Nors visi trys nuo pat gimimo mėgavosi nerūpestingu plantacijos gyvenimu ir nuo kūdikystės buvo tarnų apšokinėjami, verandoje sėdinčių jaunuolių veidai neatrodė nei suglebę, nei išlepę. Juose atsispindėjo gyvybingumas ir žvalumas, būdingi kaimo žmonėms, kurie visą gyvenimą praleido po atviru dangumi ir mažai tesuko galvą dėl sauso knygų mokslo. Kleitono apygarda šiaurės Džordžijoje tebebuvo naujakurių kraštas, o gyvenimas joje, Augustos, Savanos bei Čarlstono mastais, buvo kiek šiurkštokas. Santūresnių ir seniau apgyventų Pietų kraštų gyventojai žvelgė iš aukšto į toliau nuo pakrantės gyvenančius džordžiečius, tačiau čia, šiaurės Džordžijoje, vyrui nebuvo gėda stokoti klasikinio išsilavinimo, jei tik jis gerai išmanė tai, kas iš tiesų svarbu. O svarbu buvo užauginti gerą medvilnės derlių, gerai joti, taikliai šaudyti, grakščiai šokti, galantiškai rodyti dėmesį damoms ir išgėrus neprarasti džentelmeno orumo.

Šiais gebėjimais dvyniams nebuvo lygių, tačiau jie ne mažiau garsėjo tuo, kad iš knygų nesugebėdavo nieko išmokti. Jų šeima turėjo daugiau pinigų, daugiau arklių ir daugiau vergų nei bet kas kitas apygardoje, tačiau gramatiką vaikinai išmanė prasčiau už daugelį savo neturtingų baltaodžių kaimynų.

Kaip tik dėl šios priežasties tą balandžio popietę Stiuartas ir Brentas dykinėjo Taros verandoje. Juos ką tik pašalino iš Džordžijos universiteto — tai buvo jau ketvirtas universitetas, per dvejus metus parodęs jiems duris. Jų vyresnieji broliai Tomas ir Boidas grįžo namo kartu su jais, nes atsisakė likti universitete, kuriame dvyniai buvo nelaukiami. Stiuartui ir Brentui šis dar vienas išmetimas atrodė puikus pokštas, o Skarlet iš to juokėsi ne mažiau už juos. Ji prieš metus buvo palikusi Fejetvilio mergaičių akademiją ir nuo tada nė karto savo noru nebuvo atsivertusi knygos.

– Žinau, kad jums abiem nė motais, jog jus išmetė, ir Tomui taip pat, – tarė ji. – O kas bus su Boidu? Boidui, regis, mokslai iš tiesų rūpi, o per jus jam teko palikti Virdžinijos, Alabamos ir Pietų Karolinos universitetus, o dabar dar ir Džordžijos. Šitaip jis niekada nebaigs mokslų.

– Na, jis galės mokytis teisės teisėjo Parmalio kontoroje Fejetvilyje, – nerūpestingai atsakė Brentas. – O šiaip nelabai čia ir svarbu. Vis tiek būtumėm turėję grįžti namo dar nepasibaigus semestrui.

– Kodėl?

– Dėl karo, kvailute! Karas prasidės bet kurią dieną, ir nejau manai, kad tada kuris nors iš mūsų liktų universitete?

– Patys žinote, kad jokio karo nebus, – nuobodžiaudama tarė Skarlet. – Visa tai tik kalbos. Juk Ešlis Vilksas ir jo tėvas dar praėjusią savaitę sakė tėveliui, kad mūsų įgaliotiniai Vašingtone su ponu Linkolnu pasieks — pasieks — taikų susitarimą dėl Konfederacijos. Be to, jankiai taip mūsų bijo, kad nedrįs kariauti. Karo nebus, ir man jau nusibodo apie jį girdėti.

– Karo nebus! – pasipiktinę sušuko dvyniai, tarsi kas būtų juos apgavęs.

– Mieloji, žinoma, kad karas bus, – tarė Stiuartas. – Jankiai gal ir bijo mūsų, bet po to, kai generolas Boregaras užvakar apšaudė juos patrankomis ir privertė pasitraukti iš Samterio forto, jiems teks arba kariauti, arba viso pasaulio akyse užsitraukti bailių vardą. Juk Konfederacija…

Skarlet iškreipė lūpas, neslėpdama nuobodulio ir nekantrumo.

– Jei dar sykį ištarsi žodį „karas“, eisiu vidun ir uždarysiu duris. Joks žodis gyvenime man nėra taip nusibodęs kaip „karas“, nebent „atsiskyrimas“. Tėvelis dieną naktį kalba apie karą, o visi pas jį užsukantys ponai garsiai ginčijasi dėl Samterio forto, valstijų teisių ir Eibo Linkolno, kol man pasidaro taip nuobodu, kad norisi rėkti! Ir vaikinai nieko daugiau nešneka — tik apie tai ir apie tą savo nelemtą Kuopą. Šį pavasarį nė viename pobūvyje nebuvo smagu, nes vaikinai nesugeba kalbėti apie nieką kita. Baisiai džiaugiuosi, kad Džordžija atsiskyrė tik po Kalėdų, antraip būtų sugadinusi ir kalėdinius pobūvius. Jei dar sykį pasakysi „karas“, eisiu vidun.

Ji kalbėjo rimtai, nes niekada ilgai neištverdavo pokalbio, kurio svarbiausia tema būdavo ne ji pati. Tačiau kalbėdama šypsojosi, sąmoningai dar labiau išryškindama duobutę skruoste ir greitai plasnodama tankiomis juodomis blakstienomis it drugelio sparneliais. Vaikinai, kaip ji ir tikėjosi, buvo sužavėti ir suskubo atsiprašyti, kad ją nuobodino. Dėl to ji nė kiek nekrito jų akyse. Priešingai — net pakilo. Karas buvo vyrų, o ne damų reikalas, tad jos požiūrį jie laikė moteriškumo įrodymu.

Sumaniai nukreipusi kalbą nuo nuobodžios karo temos, ji vėl susidomėjo tuo, kas jiems grėsė dabar.

– O ką jūsų motina pasakė, kai jus abu vėl išmetė?

Vaikinai pasijuto nejaukiai, prisiminę, kaip motina elgėsi prieš tris mėnesius, kai jie buvo paprašyti palikti Virdžinijos universitetą ir grįžo namo.

– Na, – tarė Stiuartas, – ji dar neturėjo progos nieko pasakyti. Mes su Tomu anksti rytą išmovėm iš namų, kol ji dar nebuvo atsikėlusi. Tomas tūno pas Fontenus, o mes atkakom čia.

– Nejau vakar vakare, kai grįžote, ji nieko nepasakė?

– Vakar mums nuskilo. Prieš pat mums grįžtant atvedė tą naują eržilą, kurį mama praėjusį mėnesį nusipirko Kentukyje, ir visas ūkis sukilo ant kojų. Tas didžiulis žvėris — nuostabus arklys, Skarlet, būtinai liepk tėveliui tuojau pat atvažiuoti jo pažiūrėti — pakeliui čionai savo arklininkui jau buvo iškandęs gabalą mėsos ir sutrypęs du mamos juodžius, kurie Džonsbore pasitiko traukinį. O prieš pat mums grįžtant jis kone išspardė arklidę ir vos neužmušė Braškio, senojo mamos eržilo. Kai parėjom, mama arklidėje ramino jį, atsinešusi visą maišą cukraus. Ir, reikia pasakyti, jai sekėsi kuo puikiausiai. Juodžiai išsprogusiom akim kabėjo ant gegnių — taip buvo persigandę, o mama kalbino arklį lyg savą žmogų, ir jis ėdė jai iš rankos. Su arkliais niekas nesusitvarko taip kaip mama. Pamačiusi mus, ji pasakė: „Dėl Dievo meilės, ką jūs keturi ir vėl veikiate namie? Jūs blogesni už Egipto rykštes!“ Tada arklys ėmė prunkšti ir stotis piestu, o ji sušuko: „Lauk iš čia! Argi nematot, kad mano didysis gražuolis nervinasi? Su jumis keturiais susitvarkysiu ryte!“ Tai nuėjom miegoti, o šįryt išmovėm, kol ji mūsų nepričiupo, ir palikom Boidą su ja aiškintis.

– Kaip manai, ar ji muš Boidą? Skarlet, kaip ir visa apygarda, niekaip negalėjo priprasti, kad mažutė ponia Tarleton šitaip šokdina savo suaugusius sūnus ir, kai mano, kad jie to nusipelnė, užkerta jiems per nugaras jojimo rimbu.

Beatrisė Tarleton turėjo darbo per akis: jai teko rūpintis ne tik didele medvilnės plantacija, šimtu negrų ir aštuoniais vaikais, bet ir didžiausiu valstijoje arklių veislynu. Keturi jos sūnūs nuolat įsiveldavo į visokias bėdas, o ji buvo karšto būdo ir greitai netekdavo kantrybės. Nors niekam nebuvo leidžiama plakti arklio ar vergo, ji manė, kad berniukams nepakenks, jei retkarčiais juos palups.

– Aišku, Boido ji nemuš. Boido ji niekad smarkiai nelupo, nes jis vyriausias ir, be to, visos vados nususėlis, – tarė Stiuartas, didžiuodamasis savo šešių pėdų ir dviejų colių ūgiu. – Todėl ir palikom jį namie visko jai paaiškinti. Dievulėliau, kada gi mama liausis mus lupusi! Mum po devyniolika, Tomui dvidešimt vieni, o ji elgias, lyg mum būtų šešeri.

– Ar tavo motina rytoj jos tuo nauju arkliu į Vilksų iškylą?

– Nori joti, bet tėtis sako, kad jis pernelyg pavojingas. Šiaip ar taip, merginos jai neleis. Jos pasakė, kad bent į vieną pobūvį ji nuvyks kaip dama — karieta.

– Tikiuosi, rytoj nelis, – tarė Skarlet. – Jau beveik savaitę kasdien lyja. Nėra nieko blogiau, kai iškylą tenka rengti po stogu.

– Rytoj tikrai bus giedra ir karšta kaip birželį, – tarė Stiuartas. – Pažiūrėk į tą saulėlydį. Niekada nesu matęs raudonesnio. Iš saulėlydžio visada galima nuspėti orą.

Jie pažvelgė per bekraščius, ką tik suartus Džeraldo O’Haros medvilnės laukus į raudoną horizontą. Saulei už kalvų kitapus Flinto upės grimztant į liepsnojančią raudonio jūrą, balandžio dienos šiluma slūgo, užleisdama vietą vos juntamai, bet maloniai vėsai.

Šerloko Holmso pasaulyje svarbu ne tik kas pasakyta, bet ir kaip tai pasakyta. Šioje ištraukoje Holmsas iš pirmo žvilgsnio nereikšmingą laiško detalę paverčia svarbia dedukcijos grandinės dalimi.

Laiške esantis sakinys „This account of you we have from all quarters received“ skamba neįprastai angliškai. Holmsas pastebi, kad jo sandara primena vokiečių kalbą, ir iš šios kalbinės detalės daro išvadą, kad laiško autorius yra vokietis.

Vertėjui čia tenka gana neįprasta užduotis: keista originalo kalbos konstrukcija turi likti keista ir vertime – kitaip išnyktų pati užuomina. FictionBridge ją perteikia taip: „Tokių žinių apie jus mes iš įvairių šaltinių esame gavę.“ Lietuviškai sakinys išlieka suprantamas, tačiau jo žodžių tvarka nėra įprasta. Išsaugomas tas pats „svetimos kalbos“ pėdsakas, kurį pastebi Holmsas.

Tas pats principas matomas ir kitose ištraukos vietose. „You see, but you do not observe“ tampa „Jūs matote, bet nepastebite“ – trumpa ir natūrali frazė, išlaikanti Holmso minties lakoniškumą ir įsimenamumą. O iodoform, nitrate of silver, stethoscope ir kitos techninės detalės ne tik kuria XIX amžiaus detektyvo pasaulį – jos tampa pačios dedukcijos dalimi.

Šiame pavyzdyje svarbu išsaugoti ne vien tai, ką sakinys reiškia, bet ir ką jis daro. Originale neįprasta kalba yra užuomina. Kad dedukcija veiktų ir lietuviškai, ta pati užuomina turi likti ir vertime.

One night—it was on the twentieth of March, 1888—I was returning from a journey to a patient (for I had now returned to civil practice), when my way led me through Baker Street. As I passed the well-remembered door, which must always be associated in my mind with my wooing, and with the dark incidents of the Study in Scarlet, I was seized with a keen desire to see Holmes again, and to know how he was employing his extraordinary powers. His rooms were brilliantly lit, and, even as I looked up, I saw his tall, spare figure pass twice in a dark silhouette against the blind. He was pacing the room swiftly, eagerly, with his head sunk upon his chest and his hands clasped behind him. To me, who knew his every mood and habit, his attitude and manner told their own story. He was at work again. He had risen out of his drug-created dreams and was hot upon the scent of some new problem. I rang the bell and was shown up to the chamber which had formerly been in part my own.

His manner was not effusive. It seldom was; but he was glad, I think, to see me. With hardly a word spoken, but with a kindly eye, he waved me to an armchair, threw across his case of cigars, and indicated a spirit case and a gasogene in the corner. Then he stood before the fire and looked me over in his singular introspective fashion.

“Wedlock suits you,” he remarked. “I think, Watson, that you have put on seven and a half pounds since I saw you.”

“Seven!” I answered.

“Indeed, I should have thought a little more. Just a trifle more, I fancy, Watson. And in practice again, I observe. You did not tell me that you intended to go into harness.”

“Then, how do you know?”

“I see it, I deduce it. How do I know that you have been getting yourself very wet lately, and that you have a most clumsy and careless servant girl?”

“My dear Holmes,” said I, “this is too much. You would certainly have been burned, had you lived a few centuries ago. It is true that I had a country walk on Thursday and came home in a dreadful mess, but as I have changed my clothes I can’t imagine how you deduce it. As to Mary Jane, she is incorrigible, and my wife has given her notice, but there, again, I fail to see how you work it out.”

He chuckled to himself and rubbed his long, nervous hands together.

“It is simplicity itself,” said he; “my eyes tell me that on the inside of your left shoe, just where the firelight strikes it, the leather is scored by six almost parallel cuts. Obviously they have been caused by someone who has very carelessly scraped round the edges of the sole in order to remove crusted mud from it. Hence, you see, my double deduction that you had been out in vile weather, and that you had a particularly malignant boot-slitting specimen of the London slavey. As to your practice, if a gentleman walks into my rooms smelling of iodoform, with a black mark of nitrate of silver upon his right forefinger, and a bulge on the right side of his top-hat to show where he has secreted his stethoscope, I must be dull, indeed, if I do not pronounce him to be an active member of the medical profession.”

I could not help laughing at the ease with which he explained his process of deduction. “When I hear you give your reasons,” I remarked, “the thing always appears to me to be so ridiculously simple that I could easily do it myself, though at each successive instance of your reasoning I am baffled until you explain your process. And yet I believe that my eyes are as good as yours.”

“Quite so,” he answered, lighting a cigarette, and throwing himself down into an armchair. “You see, but you do not observe. The distinction is clear. For example, you have frequently seen the steps which lead up from the hall to this room.”

“Frequently.”

“How often?”

“Well, some hundreds of times.”

“Then how many are there?”

“How many? I don’t know.”

“Quite so! You have not observed. And yet you have seen. That is just my point. Now, I know that there are seventeen steps, because I have both seen and observed. By the way, since you are interested in these little problems, and since you are good enough to chronicle one or two of my trifling experiences, you may be interested in this.” He threw over a sheet of thick, pink-tinted notepaper which had been lying open upon the table. “It came by the last post,” said he. “Read it aloud.”

The note was undated, and without either signature or address.

“There will call upon you to-night, at a quarter to eight o’clock,” it said, “a gentleman who desires to consult you upon a matter of the very deepest moment. Your recent services to one of the royal houses of Europe have shown that you are one who may safely be trusted with matters which are of an importance which can hardly be exaggerated. This account of you we have from all quarters received. Be in your chamber then at that hour, and do not take it amiss if your visitor wear a mask.”

“This is indeed a mystery,” I remarked. “What do you imagine that it means?”

“I have no data yet. It is a capital mistake to theorise before one has data. Insensibly one begins to twist facts to suit theories, instead of theories to suit facts. But the note itself. What do you deduce from it?”

I carefully examined the writing, and the paper upon which it was written.

“The man who wrote it was presumably well to do,” I remarked, endeavouring to imitate my companion’s processes. “Such paper could not be bought under half a crown a packet. It is peculiarly strong and stiff.”

“Peculiar—that is the very word,” said Holmes. “It is not an English paper at all. Hold it up to the light.”

I did so, and saw a large “E” with a small “g,” a “P,” and a large “G” with a small “t” woven into the texture of the paper.

“What do you make of that?” asked Holmes.

“The name of the maker, no doubt; or his monogram, rather.”

“Not at all. The ‘G’ with the small ‘t’ stands for ‘Gesellschaft,’ which is the German for ‘Company.’ It is a customary contraction like our ‘Co.’ ‘P,’ of course, stands for ‘Papier.’ Now for the ‘Eg.’ Let us glance at our Continental Gazetteer.” He took down a heavy brown volume from his shelves. “Eglow, Eglonitz—here we are, Egria. It is in a German-speaking country—in Bohemia, not far from Carlsbad. ‘Remarkable as being the scene of the death of Wallenstein, and for its numerous glass-factories and paper-mills.’ Ha, ha, my boy, what do you make of that?” His eyes sparkled, and he sent up a great blue triumphant cloud from his cigarette.

“The paper was made in Bohemia,” I said.

“Precisely. And the man who wrote the note is a German. Do you note the peculiar construction of the sentence—‘This account of you we have from all quarters received.’ A Frenchman or Russian could not have written that. It is the German who is so uncourteous to his verbs. It only remains, therefore, to discover what is wanted by this German who writes upon Bohemian paper and prefers wearing a mask to showing his face. And here he comes, if I am not mistaken, to resolve all our doubts.”

As he spoke there was the sharp sound of horses’ hoofs and grating wheels against the curb, followed by a sharp pull at the bell. Holmes whistled.

“A pair, by the sound,” said he. “Yes,” he continued, glancing out of the window. “A nice little brougham and a pair of beauties. A hundred and fifty guineas apiece. There’s money in this case, Watson, if there is nothing else.”

“I think that I had better go, Holmes.”

“Not a bit, Doctor. Stay where you are. I am lost without my Boswell. And this promises to be interesting. It would be a pity to miss it.”

Vieną vakarą – tai buvo 1888 metų kovo dvidešimtoji – grįžau iš vizito pas pacientą (mat jau buvau grįžęs prie privačios gydytojo praktikos), ir mano kelias vedė Beikerio gatve. Eidamas pro gerai pažįstamas duris, kurios man visada primins piršlybas ir niūrius „Kraujo spalvos etiudo“ įvykius, mane staiga apėmė stiprus noras vėl pamatyti Holmsą ir sužinoti, kam jis pasitelkia savo nepaprastus gebėjimus. Jo kambariai buvo skaisčiai apšviesti, ir vos pažvelgęs aukštyn pamačiau, kaip jo aukštas, liesas siluetas dukart praslinko už nuleistos lango užuolaidos. Jis sparčiai ir nerimastingai žingsniavo po kambarį, nunarinęs galvą, sunėręs rankas už nugaros. Puikiai pažinojau jo nuotaikas bei įpročius, tad iš laikysenos ir elgesio iškart supratau, kas vyksta. Jis vėl dirbo. Išniro iš narkotikų sukeltų sapnų ir karštligiškai sekė kažkokios naujos mįslės pėdsakais. Paskambinau, ir mane palydėjo į kambarį, kuriame kadaise gyvenau ir aš.

Jis elgėsi santūriai, kaip beveik visada, tačiau, manau, džiaugėsi mane matydamas. Beveik neprataręs nė žodžio, tik maloniai pažvelgęs, jis mostu pakvietė sėstis į krėslą, mestelėjo man cigarų dėžutę ir parodė kampe stovinčią stipriųjų gėrimų spintelę bei gazuoto vandens aparatą. Paskui atsistojo priešais židinį ir sau būdingai, mąsliai nužvelgė mane nuo galvos iki kojų.

– Vedybos jums išėjo į naudą, – tarė jis. – Manau, Vatsonai, nuo tada, kai jus mačiau, priaugote septynis su puse svaro.

– Septynis! – atsakiau.

– Tikrai būčiau pamanęs, kad kiek daugiau. Visai truputį daugiau, sakyčiau, Vatsonai. Ir vėl praktikuojate, kaip matau. Nesakėte, kad ketinate vėl įsikinkyti į darbą.

– Tai iš kur žinote?

– Matau ir darau išvadas. Iš kur žinau, kad neseniai buvote kiaurai peršlapęs ir kad turite labai nerangią ir nerūpestingą tarnaitę?

– Mielas Holmsai, – tariau, – tai jau per daug. Jei būtumėte gyvenęs prieš kelis šimtmečius, jus tikrai būtų sudeginę. Tiesa, ketvirtadienį vaikščiojau užmiestyje ir grįžau baisiai išsipurvinęs, bet juk persirengiau, tad niekaip neįsivaizduoju, kaip galėjote tai nustatyti. O dėl Merės Džein – ji nepataisoma, ir mano žmona jau pasakė jai ieškotis kitos vietos, tačiau ir šiuo atveju nesuprantu, kaip prie tokios išvados priėjote.

Jis tyliai sukikeno ir pasitrynė ilgas, nervingas rankas.

– Tai be galo paprasta, – tarė jis. – Matau, kad vidinėje jūsų kairiojo bato pusėje, kaip tik ten, kur krinta židinio šviesa, odoje matyti šeši beveik lygiagretūs rėžiai. Akivaizdu, juos paliko žmogus, itin nerūpestingai gramdęs pado kraštus, norėdamas pašalinti pridžiūvusį purvą. Taigi, kaip matote, padariau dvi išvadas: buvote išėjęs tokiu bjauriu oru ir turite itin nerūpestingą Londono tarnaitpalaikę, tikrą batų raižymo specialistę. O dėl jūsų praktikos: jeigu džentelmenas įžengia į mano kambarį dvelkdamas jodoformu, su nuo sidabro nitrato pajuodusiu dešiniuoju smiliumi ir išsipūtusiu dešiniuoju cilindro šonu, išduodančiu, kad ten įkištas stetoskopas, turėčiau būti iš tiesų bukas, jei nepadaryčiau išvados, kad jis yra praktikuojantis gydytojas.

Negalėjau nesijuokti: taip lengvai jis paaiškino, iš ko visa tai sprendė. – Kai klausausi jūsų argumentų, – pastebėjau, – viskas man kaskart atrodo taip juokingai paprasta, jog, regis, pats lengvai galėčiau tai padaryti, nors kaskart, išgirdęs naują jūsų išvadą, lieku suglumęs, kol paaiškinate, kaip prie jos priėjote. Ir vis dėlto manau, kad mano akys nė kiek ne prastesnės už jūsų.

– Žinoma, – atsakė jis ir, prisidegęs cigaretę, klestelėjo į krėslą. – Jūs matote, bet nepastebite. Skirtumas akivaizdus. Pavyzdžiui, daugybę kartų esate matęs laiptus, vedančius iš prieškambario į šį kambarį.

– Daugybę.

– Kiek kartų?

– Na, kelis šimtus.

– Tai kiek ten pakopų?

– Kiek? Nežinau.

– Štai ir atsakymas: jūs jas matėte, bet į jas neįsižiūrėjote. O aš žinau, kad pakopų yra septyniolika, nes ne tik jas mačiau, bet ir įsidėmėjau. Beje, kadangi domitės tokiais niekučiais ir esate toks malonus, kad aprašote vieną kitą nereikšmingą bylą, kurią man teko tirti, galbūt jus sudomins ir šis. – Jis mestelėjo man storo, rausvo laiškinio popieriaus lapą, gulėjusį išskleistą ant stalo. – Jį ką tik atnešė paštininkas, – tarė jis. – Perskaitykite garsiai.

Raštelis buvo be datos, parašo ir adreso.

„Šįvakar, be penkiolikos aštuntą, pas jus apsilankys džentelmenas, norintis pasitarti su jumis itin svarbiu reikalu. Neseniai vienai iš Europos karališkųjų dinastijų suteiktos jūsų paslaugos parodė, kad jums galima drąsiai patikėti reikalus, kurių svarbos beveik neįmanoma pervertinti. Tokių žinių apie jus mes iš įvairių šaltinių esame gavę. Tad tą valandą būkite savo kambaryje ir neįsižeiskite, jei jūsų lankytojas dėvės kaukę.“

– Tai iš tiesų paslaptis, – pastebėjau. – Kaip manote, ką visa tai reiškia?

– Kol kas neturiu jokių duomenų. Kurti teorijas neturint duomenų – esminė klaida. Nė nepajusdamas žmogus ima iškraipyti faktus, kad šie atitiktų teorijas, užuot derinęs teorijas prie faktų. Bet grįžkime prie paties raštelio. Ką iš jo sprendžiate?

Atidžiai ištyriau rašyseną ir popierių, ant kurio buvo parašytas raštelis.

– Jį parašęs žmogus veikiausiai pasiturintis, – pastebėjau, stengdamasis samprotauti taip, kaip mano bičiulis. – Tokio popieriaus pakelis kainuotų mažiausiai pusę kronos – du šilingus ir šešis pensus. Jis neįprastai tvirtas ir standus.

– Neįprastas – štai tinkamas žodis, – tarė Holmsas. – Tai anaiptol ne angliškas popierius. Pakelkite jį prieš šviesą.

Taip ir padariau. Popieriuje išryškėjo vandens ženklas: didžioji „E“ su mažąja „g“, raidė „P“ ir didžioji „G“ su mažąja „t“.

– Ką iš to sprendžiate? – paklausė Holmsas.

– Tai, be abejo, gamintojo pavadinimas – tiksliau, jo monograma.

– Visai ne. „G“ su mažąja „t“ reiškia „Gesellschaft“, vokiškai – „bendrovė“. Tai toks pat įprastas trumpinys kaip angliškasis „Co.“. „P“, žinoma, reiškia „Papier“ – popierių. Dabar imkimės „Eg“. Pažvelkime į mūsų žemyninės Europos vietovardžių žinyną. – Jis iš lentynos ištraukė sunkų rudą tomą. – Eglow, Eglonitz… Štai – Egria. Ji yra vokiškai kalbančiame krašte – Bohemijoje, netoli Karlsbado. „Žymus miestas: čia mirė Valenšteinas, čia veikia daugybė stiklo fabrikų ir popieriaus malūnų.“ Cha cha, bičiuli, ką dabar pasakysite? – Jo akys sužibo, ir jis triumfuodamas išpūtė didžiulį melsvą dūmų debesį.

– Popierius pagamintas Bohemijoje, – tariau.

– Būtent. O raštelį parašęs žmogus yra vokietis. Ar pastebite savitą sakinio sandarą: „Tokių žinių apie jus mes iš įvairių šaltinių esame gavę“? Prancūzas ar rusas taip neparašytų. Tik vokietis gali būti toks nemandagus savo veiksmažodžiams. Taigi belieka išsiaiškinti, ko nori šis vokietis. Jis rašo ant Bohemijoje pagaminto popieriaus, o veido rodyti nenori – mieliau slepiasi po kauke. O štai, jei neklystu, ir jis pats atvyksta išsklaidyti visų mūsų abejonių.

Jam kalbant, skardžiai sukaukšėjo arklių kanopos, o ratai girgždėdami brūkštelėjo į šaligatvio bortelį; paskui kažkas smarkiai patraukė skambučio virvelę. Holmsas sušvilpė.

– Iš garso sprendžiant, porinis kinkinys, – tarė jis. – Taip, – tęsė, žvelgdamas pro langą. – Daili nedidelė uždara karieta, pakinkyta pora puikių arklių. Po šimtą penkiasdešimt ginėjų už kiekvieną. Jei jau nieko daugiau, viena aišku, Vatsonai: klientas pinigų nestokoja.

– Manau, man geriau išeiti, Holmsai.

– Nė už ką, daktare. Likite, kur esate. Be savo Bosvelo aš pražuvęs. O šis reikalas žada būti įdomus. Būtų gaila viso to nepamatyti.

Jane Austen humoras dažnai slypi ne pačiuose žodžiuose, o tarp personažų. Ponas Benetas sako tai, kas pažodžiui gali skambėti visai nekaltai, tačiau iš situacijos, tono ir jo santykio su pašnekovu aišku, kad iš tiesų jis šmaikščiai šaiposi.

Kai ponia Benet įrodinėja, kad jos vyras privalo aplankyti naująjį kaimyną, ponas Benetas pasiūlo jai pačiai su dukterimis pas jį nuvykti – esą ponas Binglis gali labiausiai susižavėti ja. „Mr. Bingley may like you the best of the party“ tampa „…tad iš jūsų visų ponui Bingliui galbūt labiausiai patiksi tu.“ Pažodžiui tai skamba kaip komplimentas. Tačiau pokalbio kontekste skaitytojas supranta, kad ponas Benetas žmoną švelniai erzina – būtent šis dvigubas prasmės sluoksnis ir kuria humorą.

Dar ryškesnis pavyzdys – Kitės kosulys. Ponas Benetas pareiškia: „Kitty has no discretion in her coughs; she times them ill.“ – „Kitės kosuliui visai stinga takto, vis pasigirsta ne laiku.“ Paprastas kosulys čia paverčiamas beveik etiketo klausimu. Pats sakinys išlaiko visiškai rimtą toną, nors jo turinys akivaizdžiai absurdiškas – ir būtent todėl jis juokingas.

Kalbėdamas apie Merę, kuri ilgai mėgina sugalvoti protingą atsakymą, ponas Benetas sako: „While Mary is adjusting her ideas…“ – „Kol Merė dėlioja savo mintis…“. Iš pažiūros tai neutralus sakinys, tačiau skaitytojas supranta už jo slypinčią švelnią pašaipą: Merė taip ilgai „dėlioja mintis“, nes labai stengiasi pasirodyti esanti mąsli ir intelektuali.

Čia vertėjui tenka išsaugoti ne vien ką personažas pasako, bet ir ką jis tuo pasakymu padaro. Ironija gali išnykti, jeigu sakinys tampa pernelyg tiesus, per daug paaiškinantis ar praranda savo rimtą toną. Vertime turi išlikti tas pats santykis tarp to, kas pasakyta, ir to, ką skaitytojas supranta.

Chapter 1

It is a truth universally acknowledged, that a single man in possession of a good fortune, must be in want of a wife.

However little known the feelings or views of such a man may be on his first entering a neighbourhood, this truth is so well fixed in the minds of the surrounding families, that he is considered the rightful property of some one or other of their daughters.

“My dear Mr. Bennet,” said his lady to him one day, “have you heard that Netherfield Park is let at last?”

Mr. Bennet replied that he had not.

“But it is,” returned she; “for Mrs. Long has just been here, and she told me all about it.”

Mr. Bennet made no answer.

“Do you not want to know who has taken it?” cried his wife impatiently.

“YOU want to tell me, and I have no objection to hearing it.”

This was invitation enough.

“Why, my dear, you must know, Mrs. Long says that Netherfield is taken by a young man of large fortune from the north of England; that he came down on Monday in a chaise and four to see the place, and was so much delighted with it, that he agreed with Mr. Morris immediately; that he is to take possession before Michaelmas, and some of his servants are to be in the house by the end of next week.”

“What is his name?”

“Bingley.”

“Is he married or single?”

“Oh! Single, my dear, to be sure! A single man of large fortune; four or five thousand a year. What a fine thing for our girls!”

“How so? How can it affect them?”

“My dear Mr. Bennet,” replied his wife, “how can you be so tiresome! You must know that I am thinking of his marrying one of them.”

“Is that his design in settling here?”

“Design! Nonsense, how can you talk so! But it is very likely that he MAY fall in love with one of them, and therefore you must visit him as soon as he comes.”

“I see no occasion for that. You and the girls may go, or you may send them by themselves, which perhaps will be still better, for as you are as handsome as any of them, Mr. Bingley may like you the best of the party.”

“My dear, you flatter me. I certainly HAVE had my share of beauty, but I do not pretend to be anything extraordinary now. When a woman has five grown-up daughters, she ought to give over thinking of her own beauty.”

“In such cases, a woman has not often much beauty to think of.”

“But, my dear, you must indeed go and see Mr. Bingley when he comes into the neighbourhood.”

“It is more than I engage for, I assure you.”

“But consider your daughters. Only think what an establishment it would be for one of them. Sir William and Lady Lucas are determined to go, merely on that account, for in general, you know, they visit no newcomers. Indeed you must go, for it will be impossible for US to visit him if you do not.”

“You are over-scrupulous, surely. I dare say Mr. Bingley will be very glad to see you; and I will send a few lines by you to assure him of my hearty consent to his marrying whichever he chooses of the girls; though I must throw in a good word for my little Lizzy.”

“I desire you will do no such thing. Lizzy is not a bit better than the others; and I am sure she is not half so handsome as Jane, nor half so good-humoured as Lydia. But you are always giving HER the preference.”

“They have none of them much to recommend them,” replied he; “they are all silly and ignorant like other girls; but Lizzy has something more of quickness than her sisters.”

“Mr. Bennet, how CAN you abuse your own children in such a way? You take delight in vexing me. You have no compassion for my poor nerves.”

“You mistake me, my dear. I have a high respect for your nerves. They are my old friends. I have heard you mention them with consideration these last twenty years at least.”

Mr. Bennet was so odd a mixture of quick parts, sarcastic humour, reserve, and caprice, that the experience of three-and-twenty years had been insufficient to make his wife understand his character. HER mind was less difficult to develop. She was a woman of mean understanding, little information, and uncertain temper. When she was discontented, she fancied herself nervous. The business of her life was to get her daughters married; its solace was visiting and news.

Chapter 2

Mr. Bennet was among the earliest of those who waited on Mr. Bingley. He had always intended to visit him, though to the last always assuring his wife that he should not go; and till the evening after the visit was paid she had no knowledge of it. It was then disclosed in the following manner. Observing his second daughter employed in trimming a hat, he suddenly addressed her with:

“I hope Mr. Bingley will like it, Lizzy.”

“We are not in a way to know WHAT Mr. Bingley likes,” said her mother resentfully, “since we are not to visit.”

“But you forget, mamma,” said Elizabeth, “that we shall meet him at the assemblies, and that Mrs. Long promised to introduce him.”

“I do not believe Mrs. Long will do any such thing. She has two nieces of her own. She is a selfish, hypocritical woman, and I have no opinion of her.”

“No more have I,” said Mr. Bennet; “and I am glad to find that you do not depend on her serving you.”

Mrs. Bennet deigned not to make any reply, but, unable to contain herself, began scolding one of her daughters.

“Don’t keep coughing so, Kitty, for Heaven’s sake! Have a little compassion on my nerves. You tear them to pieces.”

“Kitty has no discretion in her coughs,” said her father; “she times them ill.”

“I do not cough for my own amusement,” replied Kitty fretfully. “When is your next ball to be, Lizzy?”

“To-morrow fortnight.”

“Aye, so it is,” cried her mother, “and Mrs. Long does not come back till the day before; so it will be impossible for her to introduce him, for she will not know him herself.”

“Then, my dear, you may have the advantage of your friend, and introduce Mr. Bingley to HER.”

“Impossible, Mr. Bennet, impossible, when I am not acquainted with him myself; how can you be so teasing?”

“I honour your circumspection. A fortnight’s acquaintance is certainly very little. One cannot know what a man really is by the end of a fortnight. But if WE do not venture somebody else will; and after all, Mrs. Long and her daughters must stand their chance; and, therefore, as she will think it an act of kindness, if you decline the office, I will take it on myself.”

The girls stared at their father. Mrs. Bennet said only, “Nonsense, nonsense!”

“What can be the meaning of that emphatic exclamation?” cried he. “Do you consider the forms of introduction, and the stress that is laid on them, as nonsense? I cannot quite agree with you THERE. What say you, Mary? For you are a young lady of deep reflection, I know, and read great books and make extracts.”

Mary wished to say something sensible, but knew not how.

“While Mary is adjusting her ideas,” he continued, “let us return to Mr. Bingley.”

“I am sick of Mr. Bingley,” cried his wife.

“I am sorry to hear THAT; but why did not you tell me that before? If I had known as much this morning I certainly would not have called on him. It is very unlucky; but as I have actually paid the visit, we cannot escape the acquaintance now.”

The astonishment of the ladies was just what he wished; that of Mrs. Bennet perhaps surpassing the rest; though, when the first tumult of joy was over, she began to declare that it was what she had expected all the while.

“How good it was in you, my dear Mr. Bennet! But I knew I should persuade you at last. I was sure you loved your girls too well to neglect such an acquaintance. Well, how pleased I am! and it is such a good joke, too, that you should have gone this morning and never said a word about it till now.”

1 skyrius

Visuotinai pripažįstama tiesa, kad turtingam viengungiui būtinai reikia žmonos.

Nors ką tik į apylinkę atsikrausčiusio vyro jausmai ir ketinimai dar menkai težinomi, vietos šeimos taip tvirtai tiki šia tiesa, kad laiko jį kurios nors savo dukters teisėta nuosavybe.

– Mielasis pone Benetai, – vieną dieną prabilo ponia Benet, – ar girdėjai, kad Netherfildo dvaras pagaliau išnuomotas?

Ponas Benetas atsakė, kad negirdėjo.

– O vis dėlto išnuomotas, – atsiliepė ji, – nes ponia Long ką tik čia buvo ir viską man papasakojo.

Ponas Benetas nieko neatsakė.

– Argi nenori sužinoti, kas jį išsinuomojo? – nekantriai sušuko žmona.

– Tu nori man papasakoti, o aš nieko prieš.

To jai ir tereikėjo.

– Na, mielasis, tik paklausyk: ponia Long sako, kad Netherfildą išsinuomojo jaunas, labai turtingas vyras iš Šiaurės Anglijos. Pirmadienį jis atvyko keturkinke karieta apžiūrėti dvaro ir taip juo susižavėjo, kad tuojau pat susitarė su ponu Morisu dėl nuomos. Įsikelti ketina dar prieš Mykolines, o dalis jo tarnų apsigyvens dvare jau kitos savaitės pabaigoje.

– Kokia jo pavardė?

– Binglis.

– Vedęs ar nevedęs?

– O! Žinoma, nevedęs, mielasis! Turtingas viengungis – keturi ar penki tūkstančiai svarų per metus. Kokia laimė mūsų mergaitėms!

– Kaip tai? Kuo tai su jomis susiję?

– Mielasis pone Benetai, – atsakė žmona, – kaip gali būti toks nepakenčiamas! Juk turi suprasti: tikiuosi, kad jis ves vieną iš jų.

– Ar todėl jis ir ketina čia apsigyventi?

– Todėl! Kokia nesąmonė, kaip gali taip kalbėti! Tačiau labai gali būti, kad jis įsimylės kurią nors iš jų, todėl privalai apsilankyti pas jį, vos tik jis atvyks.

– Nematau tam jokio reikalo. Tu gali apsilankyti pas jį su mergaitėmis arba nusiųsti jas vienas, o tai gal būtų dar geriau, nes esi tokia pat graži kaip bet kuri iš jų, tad iš jūsų visų ponui Bingliui galbūt labiausiai patiksi tu.

– Mielasis, tu man pataikauji. Savo laiku ir aš tikrai buvau graži, bet nesakau, kad dabar esu kuo nors ypatinga. Kai moteris turi penkias suaugusias dukteris, jai derėtų liautis galvoti apie savo grožį.

– Tokiais atvejais moteriai paprastai ne kažin kiek grožio telieka.

– Bet, mielasis, kai ponas Binglis atvyks į mūsų apylinkes, tu tikrai privalai pas jį apsilankyti.

– Šito tikrai nepažadu, patikėk.

– Bet pagalvok apie savo dukteris. Tik pagalvok, kaip puikiai viena iš jų įsitaisytų. Seras Viljamas ir ledi Lukas vien dėl to pasiryžę jį aplankyti, nors paprastai, kaip žinai, naujų kaimynų nelanko. Tu tikrai privalai pas jį nuvykti, nes kitaip mes negalėsime to padaryti.

– Tu pernelyg paisai formalumų. Neabejoju, kad ponas Binglis labai apsidžiaugs tave išvydęs; be to, per tave nusiųsiu jam raštelį, kuriame nuoširdžiai sutiksiu, kad vestų kurią tik pasirinks iš mūsų mergaičių, nors už savo mažąją Lizę tarsiu gerą žodį.

– Prašau nieko panašaus nedaryti. Lizė nė kiek ne geresnė už kitas; esu tikra, kad ji nė perpus ne tokia graži kaip Džeinė ir nė perpus ne tokia linksma kaip Lidija. Bet tu visada pirmenybę teiki jai.

– Nė viena iš jų neturi kuo itin pasigirti, – atsakė jis; – visos tokios pat kvailos ir neišmanančios kaip ir kitos merginos, tačiau Lizė šiek tiek guvesnė už seseris.

– Pone Benetai, kaipgi gali šitaip peikti savo paties vaikus? Tau malonu mane erzinti. Tu visiškai nepasigaili mano vargšų nervų.

– Tu mane ne taip supratai, mieloji. Tavo nervus aš labai gerbiu. Jie – seni mano draugai. Jau mažiausiai dvidešimt metų girdžiu, kaip pagarbiai juos mini.

Pono Beneto būde taip keistai derėjo guvus protas, sarkastiškas sąmojis, uždarumas ir įnoringumas, kad net per dvidešimt trejus santuokos metus žmona neįstengė jo perprasti. O ją pačią perprasti buvo kur kas lengviau. Jos nuovoka buvo menka, žinios negausios, o nuotaika nepastovi. Kai būdavo kuo nors nepatenkinta, tardavosi esanti silpnų nervų. Jos gyvenimo tikslas buvo ištekinti dukteris, o paguoda – viešnagės ir naujienos.

2 skyrius

Ponas Benetas vienas pirmųjų nuvyko pas poną Binglį. Apsilankyti ketino nuo pat pradžių, nors iki paskutinės akimirkos žmoną tikino neisiąs; ponia Benet apie vizitą sužinojo tik tos dienos vakare. Paslaptis išaiškėjo štai kaip. Pamatęs antrąją dukterį, puošiančią skrybėlaitę, jis netikėtai tarė:

– Tikiuosi, ponui Bingliui ji patiks, Lize.

– Iš kur mums žinoti, kas patinka ponui Bingliui, – apmaudžiai tarė motina, – jei mums nevalia pas jį apsilankyti.

– Bet tu pamiršti, mama, – tarė Elizabeta, – kad susitiksime su juo apylinkės pokyliuose ir kad ponia Long pažadėjo mus su juo supažindinti.

– Netikiu, kad ponia Long ką nors panašaus padarys. Ji pati turi dvi dukterėčias. Tai savanaudė, veidmainė moteris, ir aš apie ją labai prastos nuomonės.

– Aš taip pat, – tarė ponas Benetas, – ir džiugu, kad iš jos pagalbos nesitiki.

Ponia Benet nesiteikė atsakyti, tačiau, neįstengdama susivaldyti, ėmė barti vieną iš dukterų.

– Dėl Dievo meilės, liaukis taip kosėjusi, Kite! Bent kiek pasigailėk mano nervų. Tu juos visai ištampysi.

– Kitės kosuliui visai stinga takto, – tarė tėvas, – vis pasigirsta ne laiku.

– Aš nekosėju savo malonumui, – irzliai atkirto Kitė. – Kada bus kitas pokylis, Lize?

– Už poros savaičių.

– Ak, tiesa! – sušuko motina, – o ponia Long grįš tik pokylio išvakarėse, tad negalės mūsų su juo supažindinti, nes pati jo dar nepažinos.

– Tuomet, mieloji, galėsi pralenkti savo draugę ir ją supažindinti su ponu Bingliu.

– Neįmanoma, pone Benetai, neįmanoma – juk pati jo nepažįstu! Kaip gali taip mane erzinti?

– Gerbiu tavo apdairumą. Dviejų savaičių pažintis, be abejo, labai trumpa. Per dvi savaites žmogaus neperprasi. Bet jei mes nesiryšime, kas nors kitas ryšis; galų gale ponia Long ir jos dukterys tegu irgi bando laimę. Tad jeigu tu atsisakysi šios pareigos, aš pats jos imsiuosi – ponia Long bus dėkinga už tokią paslaugą.

Mergaitės nustebusios įsistebeilijo į tėvą. Ponia Benet tepasakė: „Nesąmonė, nesąmonė!“

– Ką gi reiškia toks ryžtingas sušukimas? – sušuko jis. – Nejau tau supažindinimo taisyklės ir joms teikiama reikšmė atrodo beprasmės? Čia su tavimi ne visai sutinku. O ką pasakysi tu, Mere? Juk, kiek žinau, esi mąsli jauna dama, skaitai rimtus veikalus ir išsirašai ištraukas.

Merė norėjo pasakyti ką nors protinga, bet nežinojo ką.

– Kol Merė dėlioja savo mintis, – tęsė jis, – grįžkime prie pono Binglio.

– Man jau bloga nuo pono Binglio, – sušuko žmona.

– Apgailestauju tai girdėdamas; bet kodėl anksčiau neprasitarei? Jei būtum pasakiusi šįryt, tikrai nebūčiau jo aplankęs. Kaip apmaudu! Vis dėlto vizitas jau įvyko, tad pažinties nebeišvengsime.

Damų nuostaba buvo kaip tik tokia, kokios jis ir troško; didžiausia, ko gero, buvo ponios Benet. Vis dėlto, pirmajai džiaugsmo bangai nuslūgus, ji ėmė tvirtinti, esą nuo pat pradžių neabejojusi, kad taip ir bus.

– Koks tu geras, mielasis pone Benetai! Bet aš žinojau, kad galų gale tave įtikinsiu. Buvau tikra: tu taip myli savo mergaites, kad negalėtum praleisti progos užmegzti tokią pažintį. Ak, kaip aš džiaugiuosi! Ir koks smagus pokštas: šįryt pas jį apsilankei, o iki pat šiol neprasitarei nė žodžiu!

„Alisoje stebuklų šalyje“ humorą kuria ne vien žodžių žaismas. Labai daug lemia tai, kaip personažai kalbasi. Alisa stengiasi būti mandagi, paaiškinti savo mintis ir atsargiai išreikšti nesutikimą. Vikšras, priešingai, kalba trumpai ir kategoriškai, tarsi visai nematytų reikalo į jos klausimus atsakyti išsamiau.

Tai girdėti net iš trumpiausių Vikšro replikų. Alisa ilgai aiškina, kad pati nebesupranta, kas jai atsitiko. Vikšras atsako: „I don’t see.“ – „Nesuprantu.“ Alisa mėgina paaiškinti dar kartą, o jis nukerta: „It isn’t.“ – „Visai ne.“ Kai ji samprotauja apie tai, kaip Vikšras jausis pavirtęs drugeliu, atsakymas vėl trumpas: „Not a bit.“ – „Nė trupučio.“

Tuo metu Alisos kalba visai kitokia. Ji sako „pone“, atsargiai formuluoja savo mintis, vartoja „manau“, „na, gal…“, mėgina neįžeisti pašnekovo. Taip susidaro ryškus kontrastas: viena pokalbio pusė stengiasi susikalbėti, kita – atsako keliais žodžiais ir pokalbį nuolat nukreipia sau patogiu būdu.

Šis kontrastas ypač išryškėja, kai pati Alisa pagaliau pasiskundžia dėl „itin trumpų Vikšro atsakymų“ ir pareikalauja, kad pirmiausia jis pasakytų, kas esąs. Vikšro atsakymas – vienas žodis: „Kodėl?“. Lietuviškai jis toks pat trumpas, kaip originale, tačiau svarbiausia ne pats žodis – jo poveikis pokalbiui. Alisa vėl priversta teisintis ir aiškinti.

Kitas iššūkis – Carrollo žodžių žaismas. „I can’t explain myself … because I’m not myself“ tampa „negaliu paaiškinti, kas aš tokia … nes, matote, aš jau nebe aš.“ Pažodžiui perkeliant anglišką konstrukciją, lietuviškai būtų galima prarasti jos humorą. Čia svarbiau išlaikyti tą pačią dviprasmybę ir tą patį juokingą efektą, net jeigu tam reikia kitokių žodžių.

Ši ištrauka parodo, kad literatūriniame vertime tenka išsaugoti ne tik personažų žodžius, bet ir jų kalbėjimo būdą bei tarpusavio santykį. O kai humoras slypi pačioje kalboje, svarbu ne nukopijuoti originalo konstrukciją, o sukurti tokį patį efektą lietuvių kalba.

CHAPTER V. Advice from a Caterpillar

The Caterpillar and Alice looked at each other for some time in silence: at last the Caterpillar took the hookah out of its mouth, and addressed her in a languid, sleepy voice.

“Who are you?” said the Caterpillar.

This was not an encouraging opening for a conversation. Alice replied, rather shyly, “I—I hardly know, sir, just at present—at least I know who I was when I got up this morning, but I think I must have been changed several times since then.”

“What do you mean by that?” said the Caterpillar sternly. “Explain yourself!”

“I can’t explain myself, I’m afraid, sir,” said Alice, “because I’m not myself, you see.”

“I don’t see,” said the Caterpillar.

“I’m afraid I can’t put it more clearly,” Alice replied very politely, “for I can’t understand it myself to begin with; and being so many different sizes in a day is very confusing.”

“It isn’t,” said the Caterpillar.

“Well, perhaps you haven’t found it so yet,” said Alice; “but when you have to turn into a chrysalis—you will some day, you know—and then after that into a butterfly, I should think you’ll feel it a little queer, won’t you?”

“Not a bit,” said the Caterpillar.

“Well, perhaps your feelings may be different,” said Alice; “all I know is, it would feel very queer to me.”

“You!” said the Caterpillar contemptuously. “Who are you?”

Which brought them back again to the beginning of the conversation. Alice felt a little irritated at the Caterpillar’s making such very short remarks, and she drew herself up and said, very gravely, “I think, you ought to tell me who you are, first.”

“Why?” said the Caterpillar.

Here was another puzzling question; and as Alice could not think of any good reason, and as the Caterpillar seemed to be in a very unpleasant state of mind, she turned away.

“Come back!” the Caterpillar called after her. “I’ve something important to say!”

This sounded promising, certainly: Alice turned and came back again.

“Keep your temper,” said the Caterpillar.

“Is that all?” said Alice, swallowing down her anger as well as she could.

“No,” said the Caterpillar.

Alice thought she might as well wait, as she had nothing else to do, and perhaps after all it might tell her something worth hearing. For some minutes it puffed away without speaking, but at last it unfolded its arms, took the hookah out of its mouth again, and said, “So you think you’re changed, do you?”

“I’m afraid I am, sir,” said Alice; “I can’t remember things as I used—and I don’t keep the same size for ten minutes together!”

“Can’t remember what things?” said the Caterpillar.

“Well, I’ve tried to say “How doth the little busy bee,” but it all came different!” Alice replied in a very melancholy voice.

“Repeat, ‘You are old, Father William,’” said the Caterpillar.

Alice folded her hands, and began:—

“You are old, Father William,” the young man said,     “And your hair has become very white; And yet you incessantly stand on your head—     Do you think, at your age, it is right?” “In my youth,” Father William replied to his son,     “I feared it might injure the brain; But, now that I’m perfectly sure I have none,     Why, I do it again and again.” “You are old,” said the youth, “as I mentioned before,     And have grown most uncommonly fat; Yet you turned a back-somersault in at the door—     Pray, what is the reason of that?” “In my youth,” said the sage, as he shook his grey locks,     “I kept all my limbs very supple By the use of this ointment—one shilling the box—     Allow me to sell you a couple?” “You are old,” said the youth, “and your jaws are too weak     For anything tougher than suet; Yet you finished the goose, with the bones and the beak—     Pray, how did you manage to do it?” “In my youth,” said his father, “I took to the law,     And argued each case with my wife; And the muscular strength, which it gave to my jaw,     Has lasted the rest of my life.” “You are old,” said the youth, “one would hardly suppose     That your eye was as steady as ever; Yet you balanced an eel on the end of your nose—     What made you so awfully clever?” “I have answered three questions, and that is enough,”     Said his father; “don’t give yourself airs! Do you think I can listen all day to such stuff?     Be off, or I’ll kick you down stairs!”

“That is not said right,” said the Caterpillar.

“Not quite right, I’m afraid,” said Alice, timidly; “some of the words have got altered.”

“It is wrong from beginning to end,” said the Caterpillar decidedly, and there was silence for some minutes.

The Caterpillar was the first to speak.

“What size do you want to be?” it asked.

“Oh, I’m not particular as to size,” Alice hastily replied; “only one doesn’t like changing so often, you know.”

“I don’t know,” said the Caterpillar.

Alice said nothing: she had never been so much contradicted in her life before, and she felt that she was losing her temper.

“Are you content now?” said the Caterpillar.

“Well, I should like to be a little larger, sir, if you wouldn’t mind,” said Alice: “three inches is such a wretched height to be.”

“It is a very good height indeed!” said the Caterpillar angrily, rearing itself upright as it spoke (it was exactly three inches high).

“But I’m not used to it!” pleaded poor Alice in a piteous tone. And she thought of herself, “I wish the creatures wouldn’t be so easily offended!”

“You’ll get used to it in time,” said the Caterpillar; and it put the hookah into its mouth and began smoking again.

This time Alice waited patiently until it chose to speak again. In a minute or two the Caterpillar took the hookah out of its mouth and yawned once or twice, and shook itself. Then it got down off the mushroom, and crawled away in the grass, merely remarking as it went, “One side will make you grow taller, and the other side will make you grow shorter.”

“One side of what? The other side of what?” thought Alice to herself.

“Of the mushroom,” said the Caterpillar, just as if she had asked it aloud; and in another moment it was out of sight.

Alice remained looking thoughtfully at the mushroom for a minute, trying to make out which were the two sides of it; and as it was perfectly round, she found this a very difficult question. However, at last she stretched her arms round it as far as they would go, and broke off a bit of the edge with each hand.

“And now which is which?” she said to herself, and nibbled a little of the right-hand bit to try the effect: the next moment she felt a violent blow underneath her chin: it had struck her foot!

She was a good deal frightened by this very sudden change, but she felt that there was no time to be lost, as she was shrinking rapidly; so she set to work at once to eat some of the other bit. Her chin was pressed so closely against her foot, that there was hardly room to open her mouth; but she did it at last, and managed to swallow a morsel of the lefthand bit.

*      *      *      *      *      *      *     *      *      *      *      *      * *      *      *      *      *      *      *

“Come, my head’s free at last!” said Alice in a tone of delight, which changed into alarm in another moment, when she found that her shoulders were nowhere to be found: all she could see, when she looked down, was an immense length of neck, which seemed to rise like a stalk out of a sea of green leaves that lay far below her.

“What can all that green stuff be?” said Alice. “And where have my shoulders got to? And oh, my poor hands, how is it I can’t see you?” She was moving them about as she spoke, but no result seemed to follow, except a little shaking among the distant green leaves.

As there seemed to be no chance of getting her hands up to her head, she tried to get her head down to them, and was delighted to find that her neck would bend about easily in any direction, like a serpent. She had just succeeded in curving it down into a graceful zigzag, and was going to dive in among the leaves, which she found to be nothing but the tops of the trees under which she had been wandering, when a sharp hiss made her draw back in a hurry: a large pigeon had flown into her face, and was beating her violently with its wings.

V SKYRIUS. Vikšro patarimas

Vikšras ir Alisa kurį laiką tylėdami žiūrėjo vienas į kitą; pagaliau Vikšras išsiėmė kaljano kandiklį iš burnos ir prabilo vangiu, mieguistu balsu.

– Kas tu tokia? – paklausė Vikšras.

Tai buvo ne itin daug žadanti pokalbio pradžia. Alisa gana droviai atsakė: – Aš… aš dabar nė pati gerai nežinau, pone; žinau tik, kas buvau, kai šįryt atsikėliau, bet man rodos, nuo tada jau kelis kartus pasikeičiau.

– Ką tuo nori pasakyti? – griežtai paklausė Vikšras. – Paaiškink, kas tu tokia!

– Bijau, kad negaliu paaiškinti, kas aš tokia, pone, – tarė Alisa, – nes, matote, aš jau nebe aš.

– Nesuprantu, – tarė Vikšras.

– Bijau, kad negaliu pasakyti aiškiau, – labai mandagiai atsakė Alisa, – nes nė pati nesuprantu, kas man darosi; o kai per vieną dieną ūgis tiek kartų pasikeičia, visai susipainioju.

– Visai ne, – tarė Vikšras.

– Na, gal jums dar neteko taip jaustis, – tarė Alisa, – bet juk kada nors pavirsite lėliuke, o paskui – drugeliu; manau, tada pasijusite truputį keistai, ar ne?

– Nė trupučio, – tarė Vikšras.

– Na, gal jūs tai jaustumėte kitaip, – tarė Alisa; – žinau tik tiek, kad man būtų labai keista.

– Tu! – paniekinamai tarė Vikšras. – Kas tu tokia?

Taip jie vėl grįžo į pokalbio pradžią. Alisą šiek tiek suerzino itin trumpi Vikšro atsakymai, tad ji išsitiesė ir labai rimtai tarė: – Manau, pirmiausia jūs turėtumėte pasakyti, kas esate jūs.

– Kodėl? – paklausė Vikšras.

Štai dar vienas gluminantis klausimas; o kadangi Alisa nesugalvojo jokios svarios priežasties ir Vikšras atrodė labai suirzęs, ji nusisuko.

– Grįžk! – pašaukė jai iš paskos Vikšras. – Turiu kai ką svarbaus pasakyti!

Tai, be abejo, skambėjo daug žadančiai: Alisa atsigręžė ir sugrįžo.

– Nesikarščiuok, – tarė Vikšras.

– Ir tai viskas? – paklausė Alisa, vos pajėgdama nuryti pyktį.

– Ne, – tarė Vikšras.

Alisa pamanė, kad verta palaukti: vis tiek neturėjo ką daugiau veikti, be to, gal Vikšras dar pasakys ką nors vertinga. Kelias minutes jis tylomis traukė dūmą po dūmo, bet pagaliau nuleido iki tol sukryžiuotas rankas, vėl išsiėmė kaljano kandiklį iš burnos ir tarė: – Taigi manai, kad pasikeitei, ar ne?

– Bijau, kad taip, pone, – tarė Alisa; – nebeprisimenu to, ką anksčiau mokėjau, ir nė dešimties minučių neišbūnu tokio paties ūgio!

– Ko nebeprisimeni? – paklausė Vikšras.

– Na, bandžiau deklamuoti „Kaip bitelė darbščioji kiekvieną šviesią valandėlę…“, bet viskas išėjo kitaip! – labai liūdnu balsu atsakė Alisa.

– Pakartok „Tu senas, tėve Viljamai“, – tarė Vikšras.

Alisa susidėjo rankas ir pradėjo:

„Tu senas, tėve Viljamai, – sūnus jam tarė, –     Tavo plaukai jau balti kaip sniegai; Bet vis stovi ant galvos rytą vakarą –     Ar manai, kad senam tai sveikai?“ „Kai jaunas buvau, – tarė tėvas, – bijojau,     Kad nuo šito nukentės smegenys; Bet dabar, kai tikrai žinau jų neturįs,     Vėl kartoju – ir vis negana.“ „Tu senas, – sūnus tarė, – storas labai,     Kaip pirmiau jau minėjau aš tau; Bet pro duris kūlversčiu nėrei lengvai –     Paaiškink, kodėl, pagaliau?“ „Kai jaunas buvau, – žilas tėvas bylojo, –     Šiuo tepalu tryniau galūnes kasryt; Jo galia lig šiol tebegalioja.     Tik šilingas dėžutė. Gal dvi įsigyt?“ „Tu senas, – sūnus tarė, – išklibę dančiai,     Vien tik lajų galėtum kramtyt; Bet su snapu, su kaulais – ir galas tai žąsiai!     Pasakyk, kaip pajėgei praryt?“ „Kai jaunas buvau, – tėvas tarė, – tie ginčai     Dėl bylų su žmona tęsdavosi ilgai; Nuo jų užsigrūdino žandai ir dančiai,     Ir stiprūs jie liko lig šiol, kaip matai.“ „Tu senas, – sūnus tarė, – kas būtų galvojęs,     Kad akis tavo tvirta kaip kadais; Bet ungurį laikai ant nosies užsidėjęs –     Kaip tapai toks gudrus su metais?“ „Jau triskart atsakiau – ir gana pagaliau, –     Tarė tėvas. – Tad nosies neriesk! Ar klausysiu tų niekų per dieną ilgiau?     Nešdinkis – ar spirtas laiptais nusiriesk!“

– Pasakyta ne taip, – tarė Vikšras.

– Bijau, kad ne visai taip, – nedrąsiai tarė Alisa; – kai kurie žodžiai pasikeitė.

– Nuo pradžios iki galo neteisingai, – tvirtai pareiškė Vikšras, ir kelioms minutėms stojo tyla.

Pirmasis prabilo Vikšras.

– Kokio ūgio nori būti? – paklausė jis.

– O, ūgis man nelabai svarbus, – skubiai atsakė Alisa; – tik, žinote, niekam nepatinka taip dažnai keistis.

– Aš nežinau, – tarė Vikšras.

Alisa nieko neatsakė: dar niekas gyvenime nebuvo jai tiek prieštaravęs, ir ji pajuto prarandanti kantrybę.

– Ar dabar jau patenkinta? – paklausė Vikšras.

– Na, norėčiau būti truputį didesnė, pone, jei jūs nieko prieš, – tarė Alisa. – Trys coliai – toks niekam tikęs ūgis.

– Tai iš tiesų labai geras ūgis! – piktai tarė Vikšras ir, kalbėdamas, išsitiesė visu ūgiu (jis buvo lygiai trijų colių aukščio).

– Bet aš prie jo nepratusi! – gailiu balsu maldavo vargšė Alisa. Ir pagalvojo: „Kad tik tie padarai taip lengvai neįsižeidinėtų!“

– Laikui bėgant priprasi, – tarė Vikšras; įsidėjo į burną kaljano kandiklį ir vėl pradėjo rūkyti.

Šįkart Alisa kantriai laukė, kol jis teiksis vėl prabilti. Po minutės ar dviejų Vikšras išsiėmė kaljano kandiklį iš burnos, kartą ar du nusižiovavo ir pasipurtė. Tada nulipo nuo grybo ir nušliaužė per žolę, pakeliui tik mestelėjęs: – Nuo vienos pusės tapsi aukštesnė, o nuo kitos – žemesnė.

– Vienos pusės ko? Kitos pusės ko? – pagalvojo Alisa.

– Grybo, – atsakė Vikšras, tarytum ji būtų paklaususi garsiai; ir kitą akimirką jo jau nebebuvo matyti.

Alisa minutę susimąsčiusi žiūrėjo į grybą, stengdamasi suprasti, kurios gi yra tos dvi jo pusės; o kadangi grybas buvo visiškai apvalus, tai pasirodė labai keblus klausimas. Tačiau pagaliau ji apglėbė jį, kiek tik siekė rankos, ir kiekviena ranka nulaužė nuo krašto po gabalėlį.

– O dabar katras iš katros pusės? – tarė ji sau ir, norėdama pamatyti, kas nutiks, truputį krimstelėjo dešinėje rankoje laikomą gabalėlį; kitą akimirką jos smakras smarkiai trenkėsi į pėdą!

Šis labai staigus pokytis ją gerokai išgąsdino, tačiau ji suprato, kad nėra kada gaišti, nes sparčiai mažėjo; tad tuoj pat pradėjo valgyti kitą gabalėlį. Jos smakras buvo taip stipriai prispaustas prie pėdos, kad ji beveik negalėjo prasižioti. Tačiau galų gale Alisai pavyko prasižioti ir šiaip taip nuryti kąsnelį iš kairėje rankoje laikomo gabalėlio.

*      *      *      *      *      *      *     *      *      *      *      *      * *      *      *      *      *      *      *

– Na štai, pagaliau galva laisva! – džiaugsmingai sušuko Alisa, tačiau kitą akimirką jos džiaugsmas virto nerimu, nes ji pamatė, kad pečių niekur nėra: pažvelgusi žemyn, ji tematė nepaprastai ilgą kaklą, lyg stiebas kylantį iš toli apačioje plytinčios žalių lapų jūros.

– Kas ten per žalias daiktas? – tarė Alisa. – Ir kur pradingo mano pečiai? O vargšės mano rankos, kodėl aš jūsų nematau? – Kalbėdama ji jomis mosavo, tačiau nieko neįvyko, tik toli apačioje šiek tiek suvirpėjo žali lapai.

Kadangi rankomis pasiekti galvos niekaip negalėjo, ji pamėgino prilenkti galvą prie jų ir labai apsidžiaugė pamačiusi, kad kaklas lengvai lankstosi į visas puses it gyvatė. Jai ką tik pavyko grakščiu zigzagu išlenkti kaklą žemyn. Ji ketino nerti tarp lapų ir tada suprato, kad tai medžių viršūnės – tų pačių medžių, po kuriais ji klaidžiojo. Staiga pasigirdo aštrus šnypštelėjimas, ir Alisa skubiai atsitraukė: didelis balandis šovė jai prieš pat veidą ir ėmė smarkiai daužyti ją sparnais.

Roberto A. Heinleino „Durų į vasarą“ ištraukoje ypač svarbus pasakotojo balsas – laisvas, šmaikštus, šiek tiek sarkastiškas ir kupinas kasdienės kalbos. Čia nepakanka tiksliai perteikti angliškų žodžių reikšmes. Vertėjui tenka rasti lietuvišką pasakymą, kuris skambėtų taip pat natūraliai ir sukeltų panašų įspūdį.

Pavyzdžiui, „Pete would … badger me to open a people door for him“ tampa „Pitas … neduodavo man ramybės, reikalaudamas atidaryti žmonių duris“. Pažodinis badger perkėlimas čia skambėtų svetimai, o „neduodavo man ramybės“ natūraliai perteikia įkyrų, nuolat besikartojantį elgesį.

Panašiai „I was far from being broke“ tampa „pinigų anaiptol netrūko“, o „his pride appeased“ – „tai paglostė jo profesinę savimeilę“. Tokiais atvejais angliško sakinio konstrukcija nėra perkeliama tiesiogiai – ieškoma tokios lietuviškos raiškos, kuri atlieka tą pačią funkciją ir skamba savaime.

Tačiau natūralumas nereiškia, kad reikia atsisakyti originalo kalbinio išradingumo. „Nine hundred and seventy-eight man-centuries“ tampa „devyniais šimtais septyniasdešimt aštuoniais žmogšimtmečiais“. Sukurtas lietuviškas žodis išlaiko originalo tariamai mokslinio termino rimtumą ir kartu jo komiškumą. O „I’m a real buckaroo; I drink it out of the bottle“ – „Aš tikras kaubojėlis – geriu tiesiai iš butelio.“ – skamba paprastai, gyvai ir šnekamai.

Tas pats pasakytina ir apie paskutinį sakinį: „Spending your wedding night cold as a frozen mackerel does not have the ring of truth in it.“ – „Nelabai tikėtina, kad vestuvių naktį kas gulėtų sušalęs it šaldyta skumbrė.“ Čia išlieka ne tik vaizdingas palyginimas, bet ir sausas, šiek tiek absurdiškas pasakotojo humoras.

Šis pavyzdys parodo dar vieną literatūrinio vertimo iššūkį: lietuviškas tekstas turi skambėti ne kaip angliško teksto vertimas, o kaip gyvas lietuviškas pasakojimas – neprarandant autoriaus balso, humoro ir kalbos išradingumo.

For

A. P. and Phyllis,

Mick and Annette,

Ailurophiles All.

THE DOOR INTO SUMMER

Robert A. Heinlein

I

ONE WINTER shortly before the Six Weeks War my tomcat, Petronius the Arbiter, and I lived in an old farmhouse in Connecticut. I doubt if it is there any longer, as it was near the edge of the blast area of the Manhattan near-miss, and those old frame buildings burn like tissue paper. Even if it is still standing it would not be a desirable rental because of the fallout, but we liked it then, Pete and I. The lack of plumbing made the rent low and what had been the dining room had a good north light for my drafting board.

The drawback was that the place had eleven doors to the outside.

Twelve, if you counted Pete’s door. I always tried to arrange a door of his own for Pete—in this case a board fitted into a window in an unused bedroom and in which I had cut a cat strainer just wide enough for Pete’s whiskers. I have spent too much of my life opening doors for cats—I once calculated that, since the dawn of civilization, nine hundred and seventy-eight man-centuries have been used up that way. I could show you figures.

Pete usually used his own door except when he could bully me into opening a people door for him, which he preferred. But he would not use his door when there was snow on the ground.

While still a kitten, all fluff and buzzes, Pete had worked out a simple philosophy. I was in charge of quarters, rations, and weather; he was in charge of everything else. But he held me especially responsible for weather. Connecticut winters are good only for Christmas cards; regularly that winter Pete would check his own door, refuse to go out it because of that unpleasant white stuff beyond it (he was no fool), then badger me to open a people door.

He had a fixed conviction that at least one of them must lead into summer weather. Each time this meant that I had to go around with him to each of eleven doors, hold it open while he satisfied himself that it was winter out that way, too, then go on to the next door, while his criticisms of my mismanagement grew more bitter with each disappointment.

Then he would stay indoors until hydraulic pressure utterly forced him outside. When he returned the ice in his pads would sound like little clogs on the wooden floor and he would glare at me and refuse to purr until he had chewed it all out…whereupon he would forgive me until the next time.

But he never gave up his search for the Door into Summer. 

On 3 December 1970, I was looking for it too. 

My quest was about as hopeless as Pete’s had been in a Connecticut January. What little snow there was in southern California was kept on mountains for skiers, not in downtown Los Angeles—the stuff probably couldn’t have pushed through the smog anyway. But the winter weather was in my heart.

I was not in bad health (aside from a cumulative hangover), I was still on the right side of thirty by a few days, and I was far from being broke. No police were looking for me, nor any husbands, nor any process servers; there was nothing wrong that a slight case of amnesia would not have cured. But there was winter in my heart and I was looking for the door to summer.

If I sound like a man with an acute case of self-pity, you are correct. There must have been well over two billion people on this planet in worse shape than I was. Nevertheless, I was looking for the Door into Summer.

Most of the ones I had checked lately had been swinging doors, like the pair in front of me then—the SANS SOUCI Bar Grill, the sign said. I went in, picked a booth halfway back, placed the overnight bag I was carrying carefully on the seat, slid in by it, and waited for the waiter.

The overnight bag said, “Waarrrh?” 

I said, “Take it easy, Pete.” 

“Naaow!” 

“Nonsense, you just went. Pipe down, the waiter is coming.” 

Pete shut up. I looked up as the waiter leaned over the table, and said to him, “A double shot of your bar Scotch, a glass of plain water, and a split of ginger ale.”

The waiter looked upset. “Ginger ale, sir? With Scotch?” 

“Do you have it or don’t you?” 

“Why, yes, of course. But—” 

“Then fetch it. I’m not going to drink it; I just want to sneer at it. And bring a saucer too.” 

“As you say, sir.” He polished the tabletop. “How about a small steak, sir? Or the scallops are very good today.” 

“Look, mate, I’ll tip you for the scallops if you’ll promise not to serve them. All I need is what I ordered…and don’t forget the saucer.”

He shut up and went away. I told Pete again to take it easy, the Marines had landed. The waiter returned, his pride appeased by carrying the split of ginger ale on the saucer. I had him open it while I mixed the Scotch with the water. “Would you like another glass for the ginger ale, sir?”

“I’m a real buckaroo; I drink it out of the bottle.”

He shut up and let me pay him and tip him, not forgetting a tip for the scallops. When he had gone I poured ginger ale into the saucer and tapped on the top of the overnight bag. “Soup’s on, Pete.”

It was unzipped; I never zipped it with him inside. He spread it with his paws, poked his head out, looked around quickly, then levitated his forequarters and placed his front feet on the edge of the table. I raised my glass and we looked at each other. “Here’s to the female race, Pete— find ’em and forget ’em!”

He nodded; it matched his own philosophy perfectly. He bent his head daintily and started lapping up ginger ale. “If you can, that is,” I added, and took a deep swig. Pete did not answer. Forgetting a female was no effort to him; he was the natural-born bachelor type.

Facing me through the window of the bar was a sign that kept changing. First it would read: WORK WHILE YOU SLEEP. Then it would say: AND DREAM YOUR TROUBLES AWAY. Then it would flash in letters twice as big:

MUTUAL ASSURANCE COMPANY

I read all three several times without thinking about them. I knew as much and as little about suspended animation as everybody else did. I had read a popular article or so when it was first announced and two or three times a week I’d get an insurance-company ad about it in the morning mail; I usually chucked them without looking at them since they didn’t seem to apply to me any more than lipstick ads did.

In the first place, until shortly before then, I could not have paid for cold sleep; it’s expensive. In the second place, why should a man who was enjoying his work, was making money, expected to make more, was in love and about to be married, commit semi-suicide?

If a man had an incurable disease and expected to die anyhow but thought the doctors a generation later might be able to cure him—and he could afford to pay for suspended animation while medical science caught up with what was wrong with him—then cold sleep was a logical bet. Or if his ambition was to make a trip to Mars and he thought that clipping one generation out of his personal movie film would enable him to buy a ticket, I supposed that was logical too—there had been a news story about a café- society couple who got married and went right straight from city hall to the sleep sanctuary of Western World Insurance Company with an announcement that they had left instructions not to be called until they could spend their honeymoon on an interplanetary liner…although I had suspected that it was a publicity gag rigged by the insurance company and that they had ducked out the back door under assumed names. Spending your wedding night cold as a frozen mackerel does not have the ring of truth in it.

Skiriama

A. P. ir Filis,

Mikui ir Anetei –

visiems keturiems ailurofilams.

DURYS Į VASARĄ

Robert A. Heinlein

I

VIENĄ ŽIEMĄ, prieš pat Šešių savaičių karą, mudu su katinu Petronijumi Arbitru gyvenome sename ūkininko name Konektikute. Abejoju, ar jis dar stovi: bomba vos nepataikė į Manhataną, o namas stovėjo visai prie sprogimo zonos ribos; tokie seni karkasiniai namai dega kaip plonytis popierius. Net jeigu jis tebestovi, dėl radioaktyviųjų iškritų niekas nebenorėtų jo nuomotis, bet anuomet mudviem su Pitu ten patiko. Kadangi name nebuvo nei vandentiekio, nei kanalizacijos, nuoma buvo nedidelė, o į buvusį valgomąjį iš šiaurės krito gera dienos šviesa, kaip tik tinkama darbui prie braižymo lentos.

Bėda ta, kad iš namo į lauką vedė vienuolika durų.

Dvylika, jeigu skaičiuotumėte ir Pito duris. Visada stengdavausi įrengti Pitui nuosavas duris – šįkart tai buvo į nenaudojamo miegamojo langą įstatyta lenta, kurioje išpjoviau katinfiltrį, vos Pito ūsų pločio. Pernelyg daug gyvenimo praleidau atidarinėdamas duris katėms – kartą apskaičiavau, kad nuo civilizacijos aušros žmonija šitaip sugaišo devynis šimtus septyniasdešimt aštuonis žmogšimtmečius. Galiu tai pagrįsti skaičiais.

Pitas paprastai naudodavosi savo durimis, nebent užėsdavo mane tol, kol atidarydavau jam žmonių duris – jomis naudotis jis mėgo labiau. Tačiau kai žemę dengdavo sniegas, savosiomis durimis jis jokiu būdu nesinaudodavo.

Dar būdamas kačiukas, tikras murkiantis pūkų kamuoliukas, Pitas susikūrė paprastą filosofiją. Aš buvau atsakingas už pastogę, davinius ir orus, o jis – už visa kita. Tačiau už orus jis laikė mane ypač atsakingu. Konektikuto žiemos tinka tik kalėdiniams atvirukams; tą žiemą Pitas nuolat patikrindavo savo duris, atsisakydavo pro jas eiti dėl tos bjaurios baltos masės lauke (kvailas jis nebuvo), o paskui neduodavo man ramybės, reikalaudamas atidaryti žmonių duris.

Jis buvo šventai įsitikinęs, kad bent vienos jų būtinai veda ten, kur vasara. Kaskart mudu kartu apeidavome visas vienuolika durų. Prie kiekvienų sustodavome: aš jas atidarydavau ir laikydavau atviras, kol Pitas įsitikindavo, kad ir už jų žiema. Tada abu eidavome prie kitų. Kuo dažniau nusivildavo, tuo pikčiau priekaištaudavo man, kad taip prastai tvarkau reikalus.

Paskui jis likdavo viduje, kol hidraulinis slėgis galų gale išvarydavo jį į lauką. Jam grįžus, tarp letenų pagalvėlių įstrigę ledo gabaliukai kaukšėdavo ant medinių grindų it mažos klumpaitės, o jis dėbsodavo į mane ir atsisakydavo murkti, kol dantimis neišrankiodavo viso ledo… tada man atleisdavo, bet tik iki kito karto.

Tačiau Durų į vasarą jis niekada nenustojo ieškojęs.

1970 metų gruodžio 3 dieną jų ieškojau ir aš.

Mano paieškos buvo beveik tokios pat beviltiškos kaip ir Pito tą sausį Konektikute. To trupučio sniego, kurio pasitaikydavo Pietų Kalifornijoje, vieta buvo kalnuose – pas slidininkus, o ne Los Andželo centre – pro smogą jis turbūt vis tiek nebūtų prasibrovęs. Tačiau mano širdyje buvo žiema.

Sveikata nesiskundžiau (neskaitant užsitęsusių pagirių). Trisdešimties slenksčio dar nebuvau peržengęs – iki jo trūko vos kelių dienų, – o pinigų anaiptol netrūko. Manęs neieškojo nei policija, nei pavydūs sutuoktiniai, nei antstoliai; nebuvo nieko, ko nebūtų išgydžiusi lengva amnezija. Bet mano širdyje buvo žiema, ir aš ieškojau durų į vasarą.

Jei jums pasirodė, kad mane kamavo ūmus savigailos priepuolis, neklystate. Šioje planetoje tikrai buvo gerokai daugiau nei du milijardai žmonių, kurių padėtis buvo kur kas blogesnė už manąją. Vis dėlto ieškojau Durų į vasarą.

Dauguma durų, kurias pastaruoju metu tikrinau, buvo švytuoklinės – kaip ir ta pora priešais mane. Iškaboje buvo parašyta: BARAS-KEPSNINĖ „SANS SOUCI“ („BE RŪPESČIŲ“). Įėjau, pasirinkau staliuką su minkštasuoliu salės viduryje, atsargiai padėjau kelioninį krepšį ant sėdynės, atsisėdau šalia jo ir ėmiau laukti padavėjo.

Kelioninis krepšys tarė: „Laaaukan?“

Pasakiau: „Ramiau, Pitai.“

„Tuojaaau!“

„Nesąmonė, juk ką tik buvai lauke. Tylėk, ateina padavėjas.“

Pitas užsičiaupė. Padavėjui pasilenkus virš stalo, pakėliau akis ir pasakiau: „Dvigubą porciją paprasto škotiško viskio, stiklinę vandens ir mažą buteliuką imbierinio limonado.“

Padavėjas atrodė suglumęs. „Imbierinio limonado, pone? Su škotišku viskiu?“

„Turite ar ne?“

„Na, taip, žinoma. Bet…“

„Tai ir atneškite. Aš jo negersiu; tik noriu iš jo pasišaipyti. Ir dar atneškite lėkštutę.“

„Kaip pasakysite, pone.“ Jis nušluostė stalą. „Gal nedidelį jautienos kepsnį, pone? Arba jūrų šukutės šiandien labai geros.“

„Klausykite, bičiuli, paliksiu jums arbatpinigių už šukutes, jeigu pažadėsite jų nepatiekti. Man reikia tik to, ką užsakiau… ir nepamirškite lėkštutės.“

Jis užsičiaupė ir nuėjo. Dar kartą pasakiau Pitui nusiraminti – kavalerija jau čia. Padavėjas grįžo, ant lėkštutės nešdamas mažą imbierinio limonado buteliuką – tai paglostė jo profesinę savimeilę. Paprašiau jo atidaryti buteliuką, o pats sumaišiau škotišką viskį su vandeniu. „Gal norėtumėte dar vienos stiklinės imbieriniam limonadui, pone?“

„Aš tikras kaubojėlis – geriu tiesiai iš butelio.“

Jis užsičiaupė; aš sumokėjau ir palikau jam arbatpinigių, nepamiršęs ir žadėtųjų už šukutes. Kai jis nuėjo, įpyliau imbierinio limonado į lėkštutę ir patapšnojau per krepšio viršų. „Prie stalo, Pitai!“

Krepšys buvo atsegtas; kai Pitas būdavo viduje, krepšio niekada neužsegdavau. Jis letenomis praskyrė krepšio kraštus, iškišo galvą ir greitai apsidairė. Tada tarsi pakilo į orą, išniro iš krepšio iki pusės ir uždėjo priekines letenas ant stalo krašto. Pakėliau stiklinę, ir mudu pažvelgėme vienas į kitą. „Už moteris, Pitai – susirask ir pamiršk!“

Jis linktelėjo; tai puikiai atitiko jo paties filosofiją. Grakščiai palenkė galvą ir ėmė lakti imbierinį limonadą. „Jeigu tik sugebėsi“, – pridūriau ir gerokai gurkštelėjau. Pitas neatsakė. Pitas bet kurią iš jų pamiršdavo be jokių pastangų; jis iš prigimties buvo viengungis.

Priešais mane, kitoje baro lango pusėje, švietė nuolat besikeičianti iškaba. Iš pradžių joje pasirodydavo: DIRBKITE MIEGODAMI. Paskui: IR SAPNUOSE PAMIRŠKITE RŪPESČIUS. Tada dvigubai didesnėmis raidėmis sužybsėdavo:

SAVITARPIO DRAUDIMO BENDROVĖ

Visus tris užrašus perskaičiau po kelis kartus, nė nesusimąstydamas. Apie anabiozę žinojau ne daugiau už kitus, vadinasi, beveik nieko. Kai apie ją pirmą kartą buvo paskelbta, perskaičiau vieną kitą mokslo populiarinimo straipsnį, o du ar tris kartus per savaitę tarp ryte atneštų laiškų rasdavau draudimo bendrovės reklamą; paprastai nė nepažvelgęs šveisdavau ją lauk, nes ji man buvo ne ką aktualesnė už lūpdažių reklamas.

Pirma, dar visai neseniai nebūčiau įstengęs susimokėti už šaltąjį miegą; jis brangus. Antra, kodėl žmogus turėtų ryžtis dalinei savižudybei, jei mėgaujasi savo darbu, uždirba pinigų ir tikisi uždirbti dar daugiau, yra įsimylėjęs ir netrukus ketina vesti?

Jei žmogus sirgtų nepagydoma liga ir žinotų, kad vis tiek mirs, būtų visai protinga surizikuoti ir rinktis šaltąjį miegą. Tam reikėtų dviejų dalykų: tikėjimo, kad kitos kartos gydytojai sugebės jį išgydyti, ir pakankamai pinigų anabiozei. Ši truktų tol, kol medicinos mokslas pažengtų tiek, kad ligą būtų galima išgydyti. Man atrodytų logiškas ir toks kelionės į Marsą planas: žmogus iš savo gyvenimo filmo iškirptų ištisą žmonių kartą ir tikėtųsi, kad taip įstengs nusipirkti bilietą. Buvo pasirodžiusi žinutė apie vieną madingą aukštuomenės porelę: jaunavedžiai tiesiai iš rotušės nuvyko į draudimo bendrovės „Vakarų pasaulis“ miego šventovę ir paskelbė, kad paliko nurodymą juos pažadinti tik tada, kai galės medaus mėnesį praleisti tarpplanetiniame laineryje… Tačiau įtariau, kad visa tai tebuvo draudimo bendrovės surežisuotas reklaminis triukas ir kad jaunavedžiai, prisidengę išgalvotais vardais, išsmuko pro galines duris. Nelabai tikėtina, kad vestuvių naktį kas gulėtų sušalęs it šaldyta skumbrė.